Popieþiaus Benedikto XVI þinia Pasaulinës taikos dienos (2007 m. sausio 1 d.) proga
 
 

Popieþiaus Benedikto XVI þinia Pasaulinës taikos dienos proga
(2007 m. sausio 1 d.)

ÞMOGUS – TAIKOS ŠIRDIS

1. Naujøjø metø pradþioje norëèiau palinkëti valdantiesiems ir tautø atsakingiesiems, taip pat visiems geros valios þmonëms taikos. Pirmiausia kreipiuosi á tuos, kurie skendi skausme ir kanèioje, gyvena smurto bei ginkluotø konfliktø grësmës ðeðëlyje arba, sutrypti ir netekæ orumo, laukia savo þmogiðkojo ir visuomeninio iðlaisvinimo. Kreipiuosi á vaikus, kuriø nekaltumas teikia þmonijai gerumo bei vilties ir kuriø skausmas akina mus visus tiesti kelià teisingumui bei taikai. Bûtent turëdamas omenyje vaikus, ypaè tuos, kuriø ateièiai grësmæ kelia skrupulø neturinèiø suaugusiøjø iðnaudojimas bei nedorumas, Pasaulinës taikos dienos proga visø dëmesá norëjau sutelkti á temà: „Þmogus – taikos ðirdis“. Esu ásitikinæs, kad taikà skatina pagarba asmeniui ir kad statydinant taikà kuriamos autentiðko „visapusiðko humanizmo“ sàlygos. Taip ateinanèioms kartoms rengiama giedra ateitis.

Þmogus ir taika: dovana ir uþduotis

2. Šventajame Raðte sakoma: „Dievas sukûrë þmogø pagal savo paveikslà, pagal savo paveikslà sukûrë já; kaip vyrà ir moterá sukûrë juos“ (Pr 1, 27). Kadangi þmogus sukurtas pagal Dievo paveikslà, jam bûdingas asmens kilnumas; jis nëra koks nors daiktas, bet geba save paþinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir áeiti á bendrystæ su kitais asmenimis. Kartu jis yra malone paðauktas sandorai su savo Kûrëju, kad atsilieptø jam tikëjimu ir meile, niekam kitam to uþ já negalint padaryti (1). Þvelgiant ið tokios ástabios perspektyvos, suprantama tampa þmogui patikëta uþduotis bræsti gebëjimu mylëti ir prisidëti prie pasaulio paþangos, atnaujinant já teisingumo ir taikos dvasia. Áspûdingai apibendrindamas, ðv. Augustinas moko: „Dievas, sukûræs mus be mûsø, nenorëjo atpirkti mûsø be mûsø“ (2). Todël visø þmoniø pareiga puoselëti dvigubo – dovanos ir uþduoties – aspekto suvokimà.

3. Taika irgi yra dovana ir kartu uþduotis. Jei tiesa, kad taika tarp individø ir tautø – gebëjimas gyventi vieniems ðalia kitø palaikant teisingumu bei solidarumu paremtus santykius – yra niekada galioti nenustojanti pareiga, tai lygiai taip pat ir dar labiau tiesa yra tai, kad taika yra Dievo dovana. Juk taika – tai dieviðkojo veikimo bruoþas, pasireiðkiantis tiek tvarkingos ir darnios visatos sukûrimu, tiek þmonijos, kurià reikia susigràþinti ið nuodëmës netvarkos, atpirkimu. Tad sukûrimas ir atpirkimas leidþia suprasti mûsø egzistencijos þemëje prasmæ. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, 1995 m. spalio 5 d. kreipdamasis á Jungtiniø Tautø Organizacijos generalinæ asamblëjà, yra pasakæs: „Gyvename ne iracionaliame, beprasmiame pasaulyje <...> egzistuoja moralinë logika, apðvieèianti þmogaus egzistencijà ir daranti dialogà tarp þmoniø ir tautø galimà“ (3). Transcendentinë „gramatika“, t. y. individualaus elgesio ir þmoniø abipusiø santykiø, paremtø teisingumu bei solidarumu, taisykliø visuma, yra áraðyta iðmintingà Dievo planà atspindinèioje sàþinëje. Neseniai pats patvirtinau: „Mes tikime, kad pradþioje yra amþinasis þodis, protas, o ne neprotingumas“ (4). Tad taika yra ir uþduotis, kiekvienà ápareigojanti asmeniniam, dieviðkàjá planà atitinkanèiam atsakui. Kriterijus, kuriuo ðis atsakas turëtø vadovautis, tegali bûti pagarba þmogaus ðirdyje jo Kûrëjo áraðytai „gramatikai“.

Þvelgiant ið tokios perspektyvos, prigimtinës teisës normos nelaikytinos tarsi prievartaujant þmogaus laisvæ ið iðorës primestais potvarkiais. Prieðingai, jos priimtinos kaip paðaukimas iðtikimai ágyvendinti þmogaus prigimtyje áraðytà visuotiná Dievo planà. Vadovaudamosi tokiomis normomis, tautos – kiekviena atitinkamoje savo kultûroje – galëtø priartëti prie didþiausiojo slëpinio – Dievo slëpinio. Todël ir ðiandien prigimtinës teisës pripaþinimas bei pagarba jai tebëra dialogo tarp ávairiø religijø tikinèiøjø ir tarp tikinèiøjø ir netikinèiøjø pagrindas. Tai – didysis susitikimo taðkas ir dël to pamatinë autentiðkos taikos prielaida.

Teisë á gyvybæ ir religijos laisvæ

4. Ið pareigos gerbti kiekvieno þmogaus, kurio prigimtyje atsispindi Kûrëjo paveikslas, kilnumà nuosekliai iðplaukia, kad þmogaus asmeniu nevalia disponuoti kaip nori. Besimëgaujantieji didesne politine, technologine ir ekonomine galia neturëtø jos naudoti kitø, maþiau pasiekusiøjø, teisëms paþeisti. Juk taika remiasi atsiþvelgimu á visø teises. Tai suvokdama, Baþnyèia tampa kiekvieno þmogaus pagrindiniø teisiø gynëja. Ji ypaè reikalauja gerbti gyvybæ ir religijos laisvæ. Pagarba teisei á gyvybæ visais gyvenimo tarpsniais yra nepajudinamas esminës svarbos taðkas: gyvybë yra dovana, kuria individas negali visiðkai nevarþomai disponuoti. Panaðiai teisës á religijos laisvæ teigimas susieja þmogø su transcendentiniu Pradu, apsauganèiu já nuo þmogiðkos savivalës. Teisë á gyvybæ ir á laisvà savo tikëjimo á Dievà reiðkimà nepavaldi þmogaus valdþiai. Taika reikalauja nubrëþti aiðkià skiriamàjà linijà tarp to, kuo galima disponuoti ir kuo negalima: tai leistø iðvengti nepriimtino kiðimosi á vertybiø, bûdingø þmogui kaip tokiam, paveldà.

5. Kalbant apie teisæ á gyvybæ, privalu smerkti mûsø visuomenëje gyvybei sukeliamas kanèias: greta ginkluotø konfliktø, terorizmo ir ávairiø smurto formø aukø tyliai mirðtama dël bado, abortø, eksperimentø su embrionais, eutanazijos. Argi visa tai nëra kësinimasis á taikà? Abortai ir eksperimentai su embrionais tiesiogiai prieðingi pamatinei svetingumo kitam laikysenai, bûtinai statydinant tvarius taikos santykius. Kitas nerimà keliantis taikos stygiaus pasaulyje simptomas – turint prieð akis laisvà savo tikëjimo reiðkimà – yra sunkumai, daþnai iðkylantys krikðèionims bei kitø religijø sekëjams norint vieðai ir laisvai iðpaþinti savo religinius ásitikinimus. Kalbëdamas konkreèiai apie krikðèionis, su skausmu turiu konstatuoti, kad jiems ne tik kliudoma, kai kuriose valstybëse jie tiesiog persekiojami ir net pastaruoju laiku bûta tragiðkø þiauraus smurto atvejø. Yra reþimø, visiems primetinëjanèiø vienà religijà, yra ir tokiø, kurie, bûdami religiðkai neutralûs, kursto ne smurtinius persekiojimus, bet sistemingà kultûrinæ religiniø ásitikinimø pajuokà. Bet kuriuo atveju þmogaus pagrindinë teisë negerbiama, o tai taikiam sugyvenimui turi rimtø padariniø ir neiðvengiamai skatina taikai kenksmingà màstysenà ir kultûrà.

Prigimtinë visø þmoniø lygybë

6. Nemaþos dalies taikai grësmæ kelianèiø átampø iðtakos neabejotinai glûdi daugybëje tragiðkai pasaulyje tebesanèiø neteisingø nelygybiø. Ypaè grësmingos tarp jø yra, viena vertus, skirtingos galimybës prieiti prie tokiø esminiø gërybiø kaip maistas, vanduo, gyvenamasis bûstas bei sveikata ir, kita vertus, nesiliaujanti nelygybë tarp vyro ir moters realizuojant pamatines þmogaus teises. Pirmutinës svarbos elementas statydinant taikà yra esminës þmoniø lygybës, kylanèios ið jø bendro transcendentinio kilnumo, pripaþinimas. Lygybë ðiuo lygmeniu yra prigimtinei „gramatikai“ priklausantis visø gëris, iðplaukiantis ið Dievo kuriamojo plano, gëris, kurio negalima niekinti ar menkai vertinti nesukeliant rimtø, taikai grasinanèiø padariniø. Daugelá tautø, pirmiausia Afrikos þemyno, kamuojantis didþiausias vargas yra smurtiniø reikalavimø versmë ir todël baisi þaizda taikai.

7. Nestabilumo á visuomeninæ tvarkà taip pat áneða nepakankamas dëmesys moters padëèiai. Turiu galvoje moterø, laikomø objektais, iðnaudojimà ir daugialypes pagarbos jø kilnumui stygiaus formas; turiu galvoje – kitame kontekste – kai kuriose kultûrose tebegyvuojanèius antropologinius poþiûrius, paskirianèius moteriai vietà, menkai teapsaugotà nuo vyro savivalës, ir todël lemianèius, kad jos asmens kilnumas paþeidinëjamas, o jos pagrindiniø teisiø ágyvendinimas suvarþomas. Nevalia pasiduoti iliuzijai, jog taika bus laiduota, jei nebus áveiktos ir ðios diskriminacijos formos, paþeidþianèios kiekviename þmoguje Kûrëjo áraðytà asmeniná kilnumà (5).

„Taikos ekologija“

8. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus raðo: „Þmogui Dievo duota ne tik þemë, kad jis, neiðleisdamas ið akiø jos pirminio tikslo, ja naudotøsi, þmogui Dievo dovanotas jis yra ir pats ir todël privalo gerbti jam suteiktà prigimtinæ bei moralinæ struktûrà“ (6). Atsiliepdamas á Kûrëjo jam patikëtà uþduotá, þmogus kartu su jam panaðiais gali ákvëpti gyvybæ taikos pasauliui. Šalia gamtos ekologijos egzistuoja vadinamoji „þmogiðkoji“ ekologija, savo ruoþtu reikalaujanti „socialinës“. O tai reiðkia, kad þmonija, jei jai rûpi taika, vis aiðkiau prieð akis turëtø turëti sàsajas tarp gamtos ekologijos, taigi pagarbos gamtai, ir þmogiðkosios ekologijos. Patyrimas rodo, jog bet kuri nepagarbi laikysena aplinkos atþvilgiu daro þalà þmoniø sugyvenimui, ir prieðingai. Vis aiðkesni darosi nesutraukomi taikos su kûrinija ir taikos tarp þmoniø saitai. Ir viena, ir kita suponuoja taikà su Dievu. Kaip „Saulës giesmë“ þinoma poetinë ðventojo Pranciðkaus malda yra nuostabus, visada aktualus ðios daugialypës taikos ekologijos pavyzdys.

9. Kokie artimi vienà ir kità ekologijà jungiantys saitai, padeda suvokti kasdien vis didesnës aprûpinimo energija problemos. Pastaraisiais keleriais metais á pramoninæ gamybà su polëkiu ásitraukë naujos tautos ir todël iðaugo energijos poreikis. Tai verèia kaip niekada anksèiau lenktyniauti stengiantis prieiti prie esamø iðtekliø. Kartu kai kuriose þemës dalyse tebegyvenama didelio atsilikimo sàlygomis, taigi kelias plëtrai – taip pat dël padidëjusiø energijos kainø – praktiðkai uþkirstas. Kas ðitø tautø laukia? Kokià plëtrà ar neplëtrà joms primes energijos stygius? Kokiø nelygybiø ir prieðiðkumø rasis varþantis dël energijos ðaltiniø? Ir kaip reaguos tie, kurie ið tø lenktyniø bus iðstumti? Tai klausimai, leidþiantys suvokti, kaip artimai pagarba gamtai susijusi su bûtinybe tarp þmoniø ir tautø plëtoti santykius, gerbianèius jø kilnumà bei gebanèius patenkinti jø autentiðkus poreikius. Aplinkos griovimas, netinkamas bei savanaudiðkas elgesys jos atþvilgiu ir prievartinis þemës iðtekliø iðgavimas gimdo paþeidimus, konfliktus ir karus bûtent todël, kad visa tai yra þmogui prieðingo plëtros supratimo vaisius. Plëtra, apsiribojanti vien techniniu-ûkiniu aspektu ir ið akiø iðleidþianti etiná-religiná matmená, nebûtø visapusiðkas þmogaus vystymasis ir galiausiai dël savo vienpusiðkumo skatintø griaunamuosius þmogaus gebëjimus.

Iðkreipti poþiûriai á þmogø

10. Todël neatidëliotina, net dabartiniø sunkumø bei tarptautiniø átampø sàlygomis, ásipareigoti paðaukti á gyvenimà „taikos medþiui“ augti padësianèià þmogiðkàjà ekologijà. Imantis tokio sumanymo, bûtina vadovautis ideologiniø ir kultûriniø prietarø arba politiniø ir ekonominiø interesø, kurstanèiø neapykantà ir smurtà, nesugadintu poþiûriu á þmogø. Suprantama, kad poþiûris á þmogø ávairiose kultûrose skirtingas. Taèiau atmestini antropologiniai vaizdiniai, kuriuose paèiuose glûdi prieðprieðos ir smurto daigai. Lygiai taip pat nepriimtini Dievo vaizdiniai, skatinantys nepakantumà ir smurtà kitø þmoniø atþvilgiu. Labai aiðkiai bûtina pakartoti: karas Dievo vardu niekada nepriimtinas! Jei koks nors Dievo vaizdinys yra nusikalstamø veiksmø versmë, ðitai rodo, kad tas vaizdinys jau pavirtæs ideologija.

11. Taèiau taika ðiandien verèia abejoti ne tik konfliktas tarp ávairiø iðkreiptø poþiûriø á þmogø, tai yra tarp ideologijø, bet ir abejingumas tam, kas sudaro tikràjà þmogaus prigimtá. Juk daug amþininkø neigia savitos þmogiðkos prigimties egzistencijà ir atkelia vartus ekstravagantiðkiausiems aiðkinimams to, kas sudaro þmogaus esmæ. Èia irgi bûtinas aiðkumas: „silpnas“ poþiûris á þmogø, paliekantis erdvës bet kokiam, net ekscentriðkiausiam, vaizdiniui, tik regimai skatina taikà. Ið tikrøjø jis tik kliudo autentiðkam dialogui ir atveria kelià autoritariniam primetinëjimui, galiausiai palikdamas þmogø beginklá ir prieinamà priespaudai ir smurtui.

Þmogaus teisës ir tarptautinës organizacijos

12. Tikra ir tvari taika suponuoja pagarbà þmogaus teisëms. Taèiau jei tos teisës remiasi netvirtu poþiûriu á þmogø, tai kaip jos gali paèios nesusilpnëti? Prireikus ðias teises pateisinti bei apginti, aikðtën iðkyla reliatyvistinio poþiûrio á þmogø nepakankamumas. Aporija ðiuo atveju akivaizdi: teisës pateikiamos kaip absoliuèios, taèiau jø pamatas, ant kurio jos statydinamos, tik santykinis. Argi tada reikia stebëtis, kad „nepatogaus“ vienos ar kitos teisës reikalavimo akivaizdoje kas nors stoja jà ginèyti ar nusprendþia panaikinti? Šios teisës, nesibaiminant, kad bus atðauktos, gali bûti átvirtintos tik tada, kai jos ðaknijasi Dievo þmogui duotos prigimties objektyviose pretenzijose. Apskritai akivaizdu, kad þmogaus teisës jam taip pat reiðkia ir pareigas. Mahatma Gandis savo nuomonæ apie tai iðsakë vaizdþiais þodþiais: „Teisiø Gangas leidþiasi nuo pareigø Himalajø“. Tiktai aiðkiai suvokus ðià pamatinæ prielaidà, ámanoma tinkamai ginti ðiandien nuolatiniams pasikësinimams iðstatytas þmogaus teises. Be tokio aiðkumo sàvoka „þmogaus teisës“ vartojama, su ja siejant labai skirtingus jø subjekto ásivaizdavimus: vieniems tai þmogaus asmuo, apdovanotas nuolatiniu kilnumu ir nuolatos, visur ir kiekvienam galiojanèiomis teisëmis, kitiems – þmogus su kintamu kilnumu ir vis ið naujo – turinio, laiko trukmës ir galiojimo srities atþvilgiais – iðsiderëti galimomis teisëmis.

13. Á þmogaus teisiø apsaugà nuolatos apeliuoja tarptautinës organizacijos ir pirmiausia Jungtiniø Tautø Organizacija. Ji savo 1948 m. Visuotine deklaracija kaip pagrindinës uþduoties ëmësi ðiø teisiø skatinimo. Ši Deklaracija laikoma savotiðku visos þmonijos prisiimtu moraliniu ásipareigojimu. Èia glûdi gili tiesa, ypaè tada, kai Deklaracijoje nusakytø teisiø pamatu laikomas ne tik tiesiog asamblëjos nutarimas, bet þmogaus prigimtis ir jo, kaip Dievo sukurto asmens, kilnumas. Todël svarbu, kad tarptautinës organizacijos neiðleistø ið akiø prigimtinio þmogaus teisiø pamato. Tai apsaugos jas nuo, deja, visada paslëpto pavojaus nuslysti á vien pozityvistinæ ðiø teisiø interpretacijà. Jei taip nutiktø, paaiðkëtø, jog tarptautinës organizacijos neturi reikiamo prestiþo asmens ir tautø pagrindiniø teisiø gynëjø vaidmeniui – uþduoties, dël kurio jos apskritai egzistuoja bei veikia, – iðplëtoti.

Humanitarinë tautø teisë ir teisë valstybiø viduje

14. Remiantis suvokimu, jog egzistuoja neatimamos þmogaus teisës, susijusios su bendra þmoniø prigimtimi, buvo iðplëtota humanitarinë tautø teisë, kurios laikytis valstybës privalo ir karo atveju. To, deja, kaip rodo ne per seniausiai kilusios konfliktinës situacijos, nekalbant apie praeitá, tinkamai nepaisyta. Tas, pavyzdþiui, nutiko per konfliktà, kurio arena prieð kelis mënesius buvo Pietø Libanas, kai daþniausiai buvo neatsiþvelgiama á pareigà apsaugoti nekaltas aukas bei joms padëti ir neátraukti civiliø gyventojø. Skausmingas Libano likimas ir nauja konfliktø kokybë, ypaè nuo tada, kai teroristinë grësmë iðjudino neþinomas smurto formas, reikalauja ið tarptautinës bendrijos patvirtinti humanitarinæ tautø teisæ ir taikyti jà visoms ðiandienëms ginkluotøjø konfliktø, áskaitant galiojanèios tautø teisës nenumatytus, situacijoms. Be to, terorizmo blogis verèia giliau apmàstyti etines ribas, susijusias su ðiandieniø priemoniø naudojimu nacionaliniam saugumui garantuoti. Mat karai vis daþniau nepaskelbiami, ypaè tada, kai jie pradedami teroristiniø grupiø, pasiryþusiø pasiekti savo tikslus bet kokiomis priemonëmis. Paskutiniø keleriø metø sukreèianèiø scenarijø akivaizdoje valstybës negali nesuvokti bûtinybës nusistatyti aiðkesnes taisykles, galinèias padëti veiksmingai prieðintis dabar iðgyvenamam dramatiðkam dreifavimui. Karas visada yra nesëkmë tarptautinei bendrijai ir didelis nuostolis þmonijai. Jei, nepaisant visko, jis vis dëlto kyla, bûtina iðlaikyti bent esminius þmoniðkumo principus ir pagrindines bet kurio pilietinio sugyvenimo vertybes, nustatant elgesio normas, kuriomis, kiek ámanoma, bûtø apribojama þala ir siekiama palengvinti civiliø gyventojø ir visø konflikto aukø kanèias (7).

15. Kitas nerimà keliantis elementas yra neseniai keliø valstybiø pareikðtas noras apsirûpinti branduoliniais ginklais. Dël to pasklidusi nesaugumo ir galimos atominës katastrofos baimës paþenklinta atmosfera dar paaðtrëjo. Tai gràþina þmones á gniuþdanèias vadinamojo „ðaltojo karo“ epochos baimes. Jai pasibaigus, puoselëtos viltys, jog atominis pavojus galutinai paðalintas, ir þmonija galinti ilgam su palengvëjimu atsikvëpti. Koks aktualus ðiuo atþvilgiu atrodo Vatikano II Susirinkimo áspëjimas: „Kiekvienas karo veiksmas, neðantis beatodairiðkà naikinimà iðtisiems miestams arba plaèioms sritims drauge su jø gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei paèiam þmogui ir turi bûti grieþtai ir nedvejojant pasmerktas“ (8). Deja, þmonijos horizonte vël kaupiasi grësmingi ðeðëliai. Kelias á taikios ateities visiems laidavimà veda ne tik per tarptautines branduoliniø ginklø neplatinimo sutartis, bet ir per pastangas ryþtingai juos maþinti bei galiausiai jø galutinai atsisakyti. Tenelieka nieko neiðbandyta derybomis siekiant ðiø tikslø! Ant kortos pastatytas visos þmonijos likimas!

Baþnyèia – þmogaus asmens transcendentiðkumo saugotoja

16. Galiausiai norëèiau kreiptis á Dievo tautà primygtinai ragindamas kiekvienà krikðèioná jausti pareigà bûti nenuilstanèiu taikos statydintoju ir dràsiu þmogaus kilnumo bei jo neatimamø teisiø gynëju. Dëkodamas Vieðpaèiui uþ tai, kad jis paðaukë já priklausyti Baþnyèiai, esanèiai pasaulyje „þmogaus asmens transcendentiðkumo þenklu ir saugotoja“ (9), krikðèionis turi nepaliaujamai melsti jo pamatinio taikos gërio, tokio reikðmingo kiekvieno gyvenime. Be to, jis didþiuosis galás kilniadvasiðkai atsidavæs tarnauti taikos reikalui, artindamasis ne tik prie skurdo ir vargo kamuojamø, bet ir prie ðio brangaus gërio stokojanèiø broliø. Jëzus mums apreiðkë, kad „Dievas yra meilë“ (plg. Jn 4, 8) ir kad meilë yra didþiausias kiekvieno þmogaus paðaukimas. Kristuje galime atrasti iðkiliausius motyvus tapti tvirtais þmogaus kilnumo gynëjais ir dràsiais taikos statydintojais.

17. Tad kiekvienas tikintysis tegu nenuilstamai skatina tikràjá, pasak enciklikø Populorum progressio ir Sollicitudo rei socialis, kuriø atitinkamai 40-àsias ir 20-àsias metines ðiais metais ðvæsime, mokymo, visapusiðkà humanizmà. 2007 metø, á kuriuos, nepaisydami pavojø ir problemø, þvelgiame vilties kupinomis ðirdimis, pradþioje savo primygtinæ maldà uþ visà þmonijà patikiu taikos Karalienei ir Jëzaus Kristaus, „mûsø sutaikinimo“ (plg. Ef 2, 14), Motinai. Marija teparodo mums savo sûnuje taikos kelià ir teapðvieèia mûsø akis, kad mokëtume atpaþinti jo veidà kiekvieno þmogaus, kuris yra taikos ðirdis, veide!

Vatikanas, 2006 m. gruodþio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI

(1) Katalikø Baþnyèios katekizmas, 357.
(2) Sermo 169, 11, 13: PL 38, 923.
(3) 3.
(4) Homilija per ðv. Miðias Regensburgo Islinger Feld parke (2006 m. rugsëjo 12 d.).
(5) Plg. Tikëjimo mokymo kongregacija. Laiðkas Katalikø Baþnyèios vyskupams apie vyrø ir moterø bendradarbiavimà Baþnyèioje ir pasaulyje (2004 m. geguþës 31 d.), 15–16.
(6) 38.
(7) Šiuo klausimu Katalikø Baþnyèios katekizme pateikti labai grieþti ir tikslûs kriterijai: plg. 2307–2317.
(8) Pastoracinë konstitucija Gaudium et spes, 80.
(9) Ten pat, 76.

____________________________________

„Baþnyèios þinios“, 2006 gruodþio 22, Nr. 24.

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt